Šiandien keliame klausimą: ar esame savo valstybėje šeimininkai? Aš tas šeimininko pareigas ir teises suprantu kaimietiškai: tėvas pirmas keldavosi ir guldavo, sužiūrėdavo galvijus ir žmones, priklausomai nuo oro paskirstydavo darbus ir pats visą laiką dirbdavo. Visą laiką buvo užimtas.
Šalyje tikro šeimininko nėra ir negali būti. Šiandien galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką. Apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją, bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja.
Šiandien nėra Lietuvoje kiek reikšmiškesnės grupuotės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę ir žmogiškomis, ir politinėmis vertybėmis.
Viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, užklupusi krizė, kurioje teisingumas blaškosi kaip benamis šunėkas, nuo prekystalio bandydamas nugriebti dešros gabalą. Tačiau ant prekystalio juk mažai kas liko. Bet juo labiau tampa aršesnės kovos dėl likučių.
Šiandien kultūra yra labai skriaudžiama, betgi Lietuvai tereikia tik kultūros. Galima kultūringai pakišti, pasinaudoti ir be triukšmo paimti. Reikia kultūros, ponai. Reikia kultūros. Kai spaudoje skaitai pranešimą apie tai, kad lietuviai emigrantai perdavė savo artimiesiems du ar tris milijardus, pagalvoji, gal gerai, kad yra emigracija. Ji smarkiai padeda valstybės biudžetui, tik reikėtų šalia šito dar sugalvoti ir kultūringą būdą, kaip juos nukreipti į “Sodros” biudžetą.
O kiek mūsų dar liko, paklausi savęs, ir pats išsigąsti.
Valdžia augina save, savo raumenis. Kodėl nutilo garsusis šūkis “Visi susiveržkime diržus”. Pensininkus suveržė, valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti juk labai sunku, nes reikia arba įtraukti savo pilvą, arba ieškoti kitų priemonių suveržti.
Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nenori padaryti. Jis šeimininkas.
Bet man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Taip yra visame pasaulyje.
O kas esu aš! - šaukiu. Šiandien noriu labai nedaug, bet noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų apgintas Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje, noriu, kad būtų apgintas lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas.
Mes, atrodo, jau sukūrėme valdžios principus, regis, demokratinius, rinkimai, skyrimai, partijų veikla. Deja, visa tai neduoda rezultatų. Priešingai, pavirtome kažkokia mase, kuri nežinau, ar labai veržiasi dabar į valdžią.
Užrašė Tadas VALANČIUS
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
